Sakmė apie senobę

Mūsų Senobė ne rožėmis klota. Porą šimtmečių per ilgai laikėmės gamtmeldystės. Kaimynai krikščionys įgijo raštą, valstybėse vartojo gimtąją kalbą ir raštą, o mes nei to, nei kito. Sulaukėme krikštytojų ordinų, jiems krikštytas lietuvis buvo tik negyvas lietuvis. Laimėjome Žalgirio mūšį, bet prūsus ir Baltijos jūrą palikome vokiečiams. O bajorų Lietuva be valstybinės lietuvių kalbos ir rašto tapo lenkiška, lietuviai tik baudžiauninkai. Gerai, kad radosi drąsių inteligentų šviesuolių ir knygnešių. XX amžiuje trumpam atgimėme, bet mus užgrobė bolševikinė Rusija, iškart likvidavo tautos elitą ir pusę amžiaus visuotinai naikino genofondą.

Sakmėje veikia istoriniai valdovai, vaizduojami istoriniai mūšiai ir įvykiai. Lietuvos įvykius ir likimą lemia trys seserys Likimo deivės – Laima, Lauma ir Gabija bei pasiuntinys Aitvaras Vėjas. Istorinį vyksmą apjungia du deivių pamiltieji broliai dvyniai, gavę iš jų po 1000 metų gyvenimus: Gintautas – už krikštytojo Šv.Brunono nužudymą, Mangirdas – Sakmei apie Senobę rašyti. Deivės Laima ir Laumė ir brolis Gintautas kovoja prieš krikščionybę. Laumė bijo ir vandens – jūros, todėl nukreipia lietuvių karus į Rytus, tolyn nuo Baltijos. Gabija ir Mangirdas yra karaliaus Mindaugo tėvai, lieka krikščionimis, rūpinasi lietuviškumu iki sovietmečio pabaigos.

Izidorius Ignatavičius

Izidorius Ignatavičius gimė 1932 m. Vareikiuose (Jonavos valsč.) enciklopedininkas, dramaturgas, prozininkas. Mokėsi Jonavos ir Ukmergės gimnazijose. 1951 m. ištremtas į Sibirą (Tomsko sr.). 1958 m. grįžo į Lietuvą, dirbo melioracijoje, statybose. 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbo inžinieriumi, 1973-1993 m. - Enciklopedijų leidykloje. 1976-ųjų vasarą iš Tomsko srities Narymo taigos iškasė Motinos palaikus, ten išgulėjusius 23 metus, parvežė ir palaidojo Ukmergėje. Pirmieji eilėraščiai skelbti "Sąjūdžio žiniose" (1998 m.), "Poezijos pavasaryje" (1989 m.) ir antologijoje "Tremtinio Lietuva" (1990 m.); prozinis monologas "Tunelis" - laikraštyje "Kovo 11" (1991-1992 m.). Parašė pjesių: "Meilės eskizai" (pastatyta 1966 m.), "Triušių sala" (pastatyta 1969, 1972 ir 1984); vaizdų apysaką (scenarijų) "Riba, arba Vytautas" (1991 m.).

Sudarė ir išleido Tremtinių bendrijos biuletenio "Vidurnaktį nežuvę" penkis numerius 1996-1997 m., enciklopedinį žinyną "Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940-1998" (1999 m.). Sukūrė apysakas "Šėtono paunksmėje" ir Pomirtinis krovinys" (2003 m.), "Vyrą pagarbinki, Mūza" (2004 m.), "Pakilk iš pasmerkimo" (2005 m.), "Bet širdies nepavogė" (2006 m.); istorinį romaną "Karoliškoji sopė" (2006 m.); romaną "Svetimas saviškis" (2007 m.), "Patriotai" (2008 m.), "Kiklopų nelaisvėje" (2008 m.), "Sakmė apie Senobę" (2012 m.).