Raštai 8 tomas. Šalkauskis

Šiame tome publikuojamas Stasio Šalkauskio veikalo "Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai" antrasis leidimas.

Trumpa ištrauka:

Pratartis prie 2-ojo leidimo 

Šis antras „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradų“ leidimas yra stereotipiškas, t.y. be jokių atmainų palyginant su pirmuoju leidimu. Autorius, tačiau aiškiai jaučia reikalą šitą savo veikalą pataisyti ir papildyti, bet, negalėdamas to padaryti tuojau, ryžosi jį leisti dar kartą viešumon be pataisų, nes nuolatiniai pareikalavimai rodo jo neatidėliojamą reikalingumą. Ogi leisdamas jį dabar iš matricų, autorius turi galimybę atsižvelgti į akademinės jaunuomenės pageidavimą ir padaryti jo kainą prieinamą platesnei publikai. Jau vien dėl šito, autoriui rodosi, gali būti pateisintas antrasis veikalo leidimas kad ir pirmykščiame netobulame jo stovyje. 
Naudodamasis šitos trumpos pratarties proga, autorius gali atitaisyti vieną trūkumą iš daugelio dabar nebeatitaisomų, būtent, papildyti nurodytą knygoje literatūrą veikalais, surašytais rusų kalba: juk dar ne vienam iš studijuojančios jaunuomenės yra pageidaujama turėti šitų nurodymų. Čia ir bus ne pro šalį paminėjus šiuos kelis veiklus rusų kalba: 
1. Prof. L. I. Petražickij. Universitet i nauka. Opyt teorii i techniki universitetskago diela I naučnago samoobrazovanija. 2 toma. – S. Peterburg, 1907. 
2. N. A. Rubakin. Pis‘ma k čitateliam o samoobrazovanii. – SPB, 1913. 
3. Prof. N. I. Kariajev. Pis‘ma k učaščejsia molodeži o samoobrazovanii. 
Nors visi šie veikalai parašyti dar prieš didįjį karą, jie vis dėlto nėra dar visai nustoję savo reikšmės. 

Autorius 

BIOGRAFIJA 

Stasys Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. 1911 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Susidūręs su to meto Rusijos universitetuose vyraujančiu nihilizmu ir pozityvistine dvasia, išgyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę. Abejonės Dievu paskatino atramos ieškoti religinėje filosofinėje V.Solovjovui atminti draugijoje. Šalkauskis savo gyvenimą pašventė tam, kad sudarytų ir skelbtų tvirtai ir plačiai filosofija pagrįstą pasaulėžiūrą. 1915-1920 m. S. Šalkauskis studijavo Fribūro universitete, tapo filosofijos daktaru. Čia galutinai apsisprendė pasiaukoti savo tautos ugdymui. 

1922-1940 m. S. Šalkauskis dėstė Lietuvos universitete. Inicijavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos steigimą. Įkūrė Romuvos žurnalą. Kartu dėstė filosofiją VDU Teologijos–filosofijos fakultete, iš pradžių kaip docentas, vėliau kaip profesorius. 1938 metais išrinktas Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininku. 1939 metais tapo VDU rektoriumi. Redagavo žurnalą Židinys. 

S.Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senoji liberaliosioji demokratija griuvo, tuo tarpu ją keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S.Šalkauskis liko ištikimas demokratijai ir savo idėjoms. 1927 metais jis parašė laišką Antanui Smetonai, kuriame pasisakė prieš 1926 metų perversmą, kaip prieš politinio nesubrendimo ženklą, keliantį valstybei didelį pavojų. 

S. Šalkauskis, dėstydamas filosofiją universitete susipažino su studente Julija Paltarokaite – geriausia Salomėjos Nėries drauge. Julija pamilo profesorių ir visais įmanomais būdais siekė atkreipti jo dėmesį. Studentė netgi vaikščiojo pas jį į namus papildomai mokytis, kad galėtų būti šalia jo. Taigi, net nebaigusi studijų, ji tapo S. Šalkauskio žmona. Prasidėjus karui, profesoriui buvo pasiūlyta trauktis į kitą šalį. Tačiau S. Šalkauskis neišdavė savo tautos bei įsitikinimų ir liko Lietuvoje. Tačiau jis buvo atleistas iš darbo. Gerbiamo profesoriaus nepriėmė dirbti jokia įstaiga. Likusį gyvenimą S. Šalkauskį išlaikė jo žmona - bibliotekininkė Julija Šalkauskienė. 

Stasys Šalkauskis buvo sunkios sveikatos būklės. Jis mirė 1941 m. Šiauliuose gruodžio 4 dieną. Jam atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikėjai. 1999 metais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba šią premiją atnaujino. 
S. Šalkauskis visą gyvenimą išliko nuosaikiu tomistu, taip pat domėjosi tauta, kultūra, kalba. Siekė universalumo, sistemingumo, stengėsi suderinti antgamtiškumą ir prigimtį, tradiciją ir pažangą, skirtingas žmogaus veiklos apraiškas sudėlioti į logišką visumą. 

Savo veikaluose S. Šalkauskis apmąstė lietuvių tautos likimą bei jos istorinę misiją. 1919 metais Fribūre jis parašė knygą prancūzų kalba apie lietuvių tautą. Lietuvos istoriją savo darbuose jis suskirstė į tris laikotarpius, kuriuose vyravo Rytų, Vakarų dvasia ir bandymas jas sujungti. Jis tikėjo, kad tokia sąjunga yra kelias į savo tautiškumo atradimą, suderinant Vakarų racionalumą ir Rytų iracionalumą, emocionalumą ir įsijungimą į civilizuotų pasaulio tautų bendriją. 

S. Šalkauskis į naują lygį pakėlė prieškario Lietuvos filosofijos mokslą. Tai buvo kitas pasaulis, viliojantis ne tiek kilniomis idėjomis, bet ir uždrausto vaisiaus trauka. S. Šalkauskis praturtino mokslą kultūros filosofijos žodynu. Jo filosofijos terminų žodynas vartojamas ir šiandien. 

Labiausiai žinomi veikalai: Kultūros filosofijos metmenys (1926), Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai (1926 ir 1933), Visuomeninis auklėjimas (1932), Ateitininkų ideologija (1933), Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933), Bendroji filosofijos terminologija (1938), studija Bažnyčia ir kultūra (1913).