Pasakojimo pramanai

Nepaisant J.-F. Lyotard’o diagnozuotos „didžiojo pasakojimo“ mirties ir šiuolaikinių rašytojų „nušauto“ siužeto, pasakojimai tebegyvuoja knygų ir žurnalų puslapiuose, ekranuose, mūsų pokalbiuose ir sapnuose. XX amžiuje į pasakojimą imta žiūrėti kaip į universalų, meno rūšies neribojamą fenomeną. Taip jį mums pateikia dvi originaliausios teorijos: A. J. Greimo naratyvinė gramatika (semiotika) ir G. Genette’o pasakojimo retorika (naratologija). Jos moko tam tikros skaitymo praktikos.

Skaitydami V. Nabokovo, G. de Maupassant’o, J. Biliūno, J. Savickio ar J. Apučio tekstus, žiūrėdami S. Kubricko, A. Lyne’o, A. Kurosawos ar Ch. Nolano filmus, matome, kaip jų pramanyti naratyvai įformina mūsų pasaulio vizijas, nesąmoningus troškimus, laiko patyrimą, tarpsubjektinius santykius. Kalbėdami apie kitus, jie mums byloja apie mus pačius, apie mūsų patirtį: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“ (Horacijus).