Feminizmas: šiuolaikinio feminizmo visuomeninės ideologijos ir koncepcijos

Paskutiniai tiražo egzemplioriai. Knygų viršeliai gali turėti įbrėžimų ar kitų pažeidimų, knygos bloko šonai gali būti šiek tiek ištepti.

Kazimierz Šlęczka - filosofas, afrikanistas, geologas, Šlionsko universiteto filosofijos profesorius.

Devintąjį XX a. dešimtmetį susidomėjęs Vakarų feminizmu, įžvelgė šiame reiškinyje vieną iš svarbiausių šiuolaikinių visuomeninių jėgų. Knygoje gvildenami įvairūs feminizmo problematikos aspektai ir paneigiama daugelis stereotipų, menkinančių šį veržlų visuomeninį judėjimą. Šis unikalus kompendiumas, pateikiantis intelektinį ir visuomeninį feminizmo laimėjimą, parašytas visiems suprantamai ir, kaip sako autorius, „ši knyga patenkins skaitytojų smalsumą arba pažadins susidomėjimą labai svarbia <...> lyties vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje problema ir visu tuo, ką šia tema turėjo, turi ir tikrai turės ką pasakyti feminizmas“.

Kai antroje septintojo dešimtmečio pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado feminizmas, niekas nežiūrėjo į jį rimtai. Televizija ir spauda tai traktavo kaip egzotišką ir linksmą, tačiau nepatvarų dalyką, dar vieną trumpalaikės mados žiedelį, atplukdytą neramios, vis naujomis idėjomis putojančios kontrkultūros bangos. Po kelerių metų, kai užsispyręs aktorius nė neketino palikti scenos, apie jį pradėta kalbėti rimčiau, juolab kad daugelyje Vakarų Europos šalių ne mažiau ryžtingu balsu prabilo jo seserys. Ilgainiui visi apsiprato su šiuo įsibrovėliu, kuris, tiesą sakant, savo paties noru pasitraukė į politinės scenos pakraštį, nors ramus tikrai nebuvo, retkarčiais imdavo triukšmauti, netgi valandėlei prasibraudavo į patį vidurį, suardydamas kitų vykstančių dramų ritmą. Paskui, jau aštuntojo dešimtmečio viduryje, Reagano konservatyvizmo metais, daug kartų viltingai - graudžiai, nostalgiškai ir su palengvėjimu – buvo skelbiamas feminizmo galas, tarsi priedainį kartojant, kd atėjo postfeminizmo era. Deja, tikrovė pranoko žodžius. 

Feminizmas išliko, tačiau nebebuvo madingas. Anokia čia tema – moterys! Nuo garsiųjų 1975-ųjų, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Moters metais, ši tema taip ir nepranyko iš visuomenės akiračio. Šiandien nerasime valstybės, kuri šiuo požiūriu nenorėtų padaryti gero įspūdžio, tad kartais visuomeninės lyties funkcijos yra kruopščiai peržiūrimos ir keičiamos. Deja, ne visi supranta, kad tuos pakeitimus smarkiai veikė feministinis judėjimas. 

Galimas daiktas, esame grįžtančios bangos liudytojai. Feminizmas jau nėra nedrąsi deklaracija. Pakanka pavartyti kai kurių jaunosios kartos autorių naujausius leidinius, kad atsikratytum paskutinių – kai ką guodžiančių – iliuzijų. Jaunos, optimistiškai nusiteikusios moterys nepraleidžia progos pasisukioti tarp aukštuomenės tūzų ir sakosi esančios feministės. Tai kelia nerimą vyresnės kartos aktyvistėms, kurios kitaip suprato judėjimo tikslus. Dar blogiau tai, kad jaunos autorės ir veikėjos nerodo deramos pagarbos veteranėms. Jaunoms nebeužtenka pilietinių laisvių, per maža alternatyvios visuomenės moterų klubų. Naujosios feministės tiesiog nori valdžios. Ne įtakos valdžios žmonėms, ne dėmesio mintims ir nuomonei, kurią jos išsako, bet tikros valdžios, valdžios sau ir moterims apskritai. Ir tai yra kur kas rimčiau, daugeliui kur kas grėsmingiau nei pirminis moterų išlaisvinimo postulatas. 

Kazimierz Šlęczka