Arti Sartų (fotoalbumas)

Kam rūpi paprasto žmogaus gyvenimas, juolab tokiame užkampyje – Aukštaitijos pakrašty? Niekam, kol kas nors nebaksteli pirštu – pažiūrėk atidžiau, kaip skleidžiasi tikroji, neišgryninta, nerafinuota, nesumeluota kasdiena. Nuo aušros iki sutemų, nuo tvarto iki vietinės krautuvės prekystalio. Kaskart grįždamas fotografas vis „nutraukdavo“ savo gentainius, patiklius ir neįtariančius, kad jie atviraus ne tik vienam gerai pažįstamam, savam Klaudijui, o visai Lietuvai. Negana to, atviraus net tada, kai galbūt nebeliks nugyventų sodybų, nuvažinėtų vieškelių, net jų kapų, kai kažin kas atsivertęs knygą pasakys: jie gyveno arti Sartų.

Margarita Matulytė, fotografijos istorikė
 

Kaimas Klaudijaus Driskiaus fotografijose nebūtinai toks, kuriame kiekvienas norėtų gyventi. Keistas – toks apibūdinimas labiausiai tinka šio kaimo ar miestelio žmonėms, jų nuotaikoms, įvykiams. Tai keistumas, kuris šiek tiek gąsdina. Keistumas, kurį savyje atpažįsti, bet niekada nenori pripažinti. Tai dvigubas keistumas, gimdantis ironišką distanciją, ne tik objekto, bet ir savęs paties atžvilgiu. Tokia pozicija leidžia būti ironiškam be pagiežos ir atsiribojimo. Lygiai toks – dvigubas – Driskiaus santykis su fotografijos tradicija. Ironija ir distancija jį išskiria iš jau prieškaryje pradėtos formuoti kaimo vaizduosenos.

Vytautas Ališauskas, knygos sudarytojas
 

Klaudijaus Driskiaus albumas, suaustas iš tradicinių didžiosios šeimos, seserystės, brolystės, motinystės, tėvystės, jaunystės ir senatvės statusų bei dabarties kaitos ir netikrumo sukuria bendruomeninio solidarumo audinį, vadintiną Sartų kultūra. Tos kultūros pusiausvyrą atspindi socialinės atminties klodų atodangos, kurias autorius pakylėja iki globaliai palyginamų vertybių: Dievas, laisvė, tėvynė, tėvų namai… Driskius kultūrą regi unikaliai – jos pačios žmonių akimis. Tai itin svarbu vizualinei antropologijai.

Vytis Čiubrinskas, antropologas
 

Grįžimas prie gyvenimo fotografijos. Būtent žmogus, jo veidas čia svarbiausia. Nors pirmoji fotografija daryta 1984 m., o paskutinioji – 2007 m., laiko, metų suvokimo ženklai ištrinti, tik kai kur galima atpažinti laikotarpio simbolius. Nespalvotos fotografijos paklaidina tarsi iš tiesų užstrigusiame laike.

Antanas Sutkus, fotomenininkas