Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Studija apie nacijos formavimąsi ankstyvaisiais naujaisiais amžiais 1569-1795

Paskutiniai tiražo likučiai, todėl knyga gali būti šiek tiek parudusiais lapais ar pabraižytu viršeliu

Neginčytinai verta rimto dėmesio ir pagarbos mokslinė studija yra bene „jauniausia“ apie LDK, nes Vokietijoje buvo išleista tik 2006–aisiais (Mathias Niendorf. Das Grossfuerstentum Litauen. Studien zur Nationsbildung in der Fruehen Neuzeit (1569–1795). Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2006). Jos 373 puslapių turinį sudaro šeši skyriai: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: prielaidos ir aplinkybės“ (viduramžių natio lituanica susidarymas, nuo Liublino unijos iki Trečiojo padalijimo); „Protonacionalinis diskursas“ (kilmė ir valdovų mitai, savivoka ir svetimšalių suvokimas); „Skiriančios ir jungiančios kalbos funkcijos“; „Apie religijos vaidmenį“; „Žemaičiai – sutrukdyto nacijos formavimosi atvejis“; „Perspektyva ir rezultatai“. Pratarmėje Niendorfas pristato savo monografiją kaip praplėstą 2003–iųjų habilitacinį darbą. Įvade jis pabrėžia, kad „nacionalizmo ir tautos formavimosi klausimai laikomi viena didžiųjų XX a. istorijos mokslo temų“ ir kad vis labiau aiškėja tokios literatūros stygius, nes „modernieji nacionalizmo tyrimai sieja savo kompetenciją tik su Prancūzų revoliucija“. Atiduodamas pagarbą šveicarui Rytų Europos istorikui A.Kappeleriui už nurodytą naują uždavinį – „virštautinių imperijų daugiaetninę istoriją“, Niendorfas aiškiai apibrėžia savo monografijos išeities tašką. „Daugiatautėms valstybėms, kurios po perversmo Rytų Europoje vėl pateko į mokslo į publicistikos akiratį, priklauso ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri tuo metu driekėsi per 9000 kvadratinių kilometrų nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jos tradicija nūnai remiasi – skirtingu intensyvumu – lietuviai, baltarusiai, lenkai ir ukrainiečiai.“ Prof. dr.M.Niendorfas Greifsvaldo universiteto Filosofijos fakultete vadovauja Rytų Europos istorijos barui, prieš tai dėstęs Vokiečių istorijos institute Varšuvoje ir Christiano Albrechto universitete Kylyje. Iš vokiečio istoriko mokslinių tyrimų ir veikalų matyti, kad jis yra nuosekliai susikaupęs ties Vokietijos–Lenkijos 1900–1939 m. klausimais ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Sklaidydamas vokiečio studiją apie LDK ir nacijos formavimąsi nuo Liublino unijos iki Abiejų Tautų pirmojo padalijimo, atkreipi dėmesį ne tik į nuosekliai konstruojamą moksliškai argumentuotą tyrimą, bet ir šaltinių bei literatūros nuorodas. Visiškai įtikina jų suskaidymas į „nepublikuotus šaltinius“ – dokumentus iš įvairių archyvų, „publikuotus šaltinius“ – vertingus senus veikalus ir gausiausią „specialiąją literatūrą“, tarp kurios bemaž visi vertesni dėmesio straipsniai ir leidiniai apie tiriamą laikotarpį. Nudžiugau tarp vertingųjų šaltinių nurodytus ir A.Vijūko–Kojelavičiaus lotyniškuosius „Lietuvos istorijos“ 1650 m. ir 1669 m. originalus. Mums svarbu, kad Niendorfas moksliškai argumentuodamas liudija lietuvių naciją, bet jam dėl baltarusių tautos kyla klausimas – „ar baltarusių gyventojai apskritai pasiekė nacijos statusą net valdant nuo 1994 m. Minske reziduojančiam Aleksandrui Lukašenkai“. Ne vien šio vokiečio istoriko abejonė netikėtai priverčia susimąstyti apie keistą šios tautos ir valstybės atribojimą ir net galbūt pastangas buvusią LDK tautą ištrinti iš politinės ir kultūrinės civilizacijos atminties. Toks klausimas galėtų būti vaisingas ne tik LDK laikotarpio tyrėjams, bet ir nūdienos geopolitikos ir ypač Lietuvos valstybės bei tautos tapatumo ateities konstruktui. Beje, reikėtų pataisyti kai kurių lietuvių istorikų geranorišką, bet netikslų teiginį, kad M.Niendorfas pirmasis ryžosi šiam probleminiam kompleksui – tai yra tautos ir jos sampratos raidai poliublijiniu laikotarpiu paskirti atskirą monografiją. Ta pati leidykla „Mintis“ 2008–aisiais lietuvių skaitytojams įteikė kito naujos kartos amerikiečių istoriko iš Jeilio universiteto prof. Timothy Snyderio veikalą „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999“ (iš anglų k. vertė Rimantas Matulis). Ši knyga yra trejais metais ankstesnė už vokiečio, o Jeilio universiteto leidyklos buvo išspausdinta 2003–iaisiais (Timothy D.Snyder. The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999. Yale University Press, 2003). Tad vis dėlto amerikiečiui T.Snyderiui priklauso pirmojo pakyla. Belieka pasidžiaugti, kad šiuolaikinė istorija atsigręžė į LDK laikus, iš naujo aktualizuotą laikotarpį nūdienos pasaulyje. Svarbiausia, kad LDK istoriografija praturtėjo naujos kartos vokiečių mokyklos mokslininko darbu, brėžiančiu naujas gaires tolesniems vaisingiems tyrinėjimams.