Mažosios Europos tautos

Knygoje „Mažosios Europos tautos“ aptariamos 27 mažųjų tautų gyvavimo, išnykimo ar transformacijų priežastys, ieškoma bendrų elementų tarp skirtingaibesivystančių tautų, tokių kaip suomiai, graikai, flamandai, lietuviai, velsiečiai, buvusios Jugoslavijos tautos. 

M. Hrochas yra vienas iš nedaugelio istorikų nacionalinį lietuvių atgimimą interpretuojantis Vidurio Rytų Europos kontekste, o ne tik, pavyzdžiui, lygindamas Lenkijos ir Lietuvos ar Lietuvos ir Čekijos tautinius atgimimus.

Miroslavas Hrochas (g. 1932 m. Čekijoje) yra Prahos Karlo universiteto profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto, Upsalos ir Halės–Vitenbergo universitetų garbės daktaras.

Knygos peržiūra

Trumpa ištrauka:

Mažųjų tautų, tarp jų ir čekų bei lietuvių, atstovai neretai linkę atsižvelgti tik į savo istoriją. Jie įsitikinę, kad jų tautos egzistavimas – visiškai unikalus reiškinys, o jų istoriją sudaro nepakartojami, su niekuo nesugretinami įvykiai. Tai – optinė apgaulė, nes kiekvienos tautos istorijai būdingi ir visuotiniai bruožai – ryšiai ir sąsajos, kurie būdingi daugelio kitų tautų istorijai. Tyrinėdamas tautinių sąjūdžių ir mažųjų tautų istoriją, visada prieštaravau tautinio išskirtinumo mitui. Taigi ir šios mažos knygutės tikslas yra tai, kad mažųjų tautų atstovai suvoktų, kas jas sieja su kitomis tautomis ir kuo jų istorija specifinė.

„Mažosiomis“ vadinu tas tautas, kurios susidarė devynioliktame ir dvidešimtame amžiuje per tautinius sąjūdžius, tikslingai siekusius įgyti visus trūkstamus visiškai susiformavusios tautos požymius. Šių tautų formavimosi proceso ištakos buvo etninės bendruomenės, o ne „valstybinės“ tautos, suformavusios savo valdančiuosius sluoksnius ir nuo ankstyvosios modernybės laikų išlaikiusios nenutrūkstamą valstybingumo tradiciją. Taigi apibūdinimą „mažosios tautos“ derėtų suprasti ne kaip kiekybinę, o kaip genetinę sąvoką.

Šią knygą parašiau daugiau kaip prieš dešimt metų, bet nusprendžiau jos netaisyti, nors kai kuriuos šalutinius dalykus šiandien vertinu kiek kitaip.