Žmogus, nesuvaldęs sparnuotųjų žirgų. XXI amžiaus pavojai

Nauja „Dramatiškų biografijų“ autoriaus knyga. Šioje knygoje, remiantis mokslo požiūriu, bet gana populiariai, pateikiant daugelį faktų ir pavyzdžių, pasakojama, kokie pavojai kyla žmonijai ką tik prasidėjusiame XXI amžiuje. Tai ne tik žmogaus veiklos sukeltas klimato atšilimas ir didėjantis gamtos užterštumas, bet ir senkantys energijos šaltiniai, plintantis branduolinis ginklas, stiprėjanti priešprieša tarp islamiškojo ir Vakarų pasaulių, vis rimtesne problema tampantis terorizmas, pasaulio ekonomikos sistemos nestabilumas, globalizacija ir tautų maišymasis, plintančios naujos ligos, žmogaus rūšies degradacija nesant atrankos ir kt. Civilizacijos raida tapo tokia sparti, kad žmogus jau sunkiai besuvaldo vykstančius procesus, kurie grasina sunaikinti biosferą ir patį žmogų. Nejaugi mūsų laikais įsikūnys graikų mitas apie pusdievį Faetoną, įsigeidusį pervažiuoti per dangų Saulės dievo Helijo vežimu, bet nesuvaldžiusį sparnuotųjų žirgų?

Nanotechnologijos, robotai Marse ir kosminė observatorija prie Saturno, genomo tyrimai ir individualūs vaistai... Mokslo pažanga ir ateities vizijos stulbina. Kita vertus, XXI amžiaus pasaulyje susikaupė daugybė sudėtingų problemų. Ar mūsų modernėjantis protas, naudodamasis vis labiau tobulėjančiomis technologijomis, sugebės įveikti pražūtingas tendencijas, gresiančias visos žmonijos išlikimui ir biosferai? Ar pavyks pakeisti į socialinę, ekologinę, politinę krizę grimztantį pasaulį? Tai priklauso nuo tų problemų suvokimo ir mūsų veiksmų.
Didelę mokslo populiarintojo patirtį turinčio erudito Roko Subačiaus knyga „Žmogus, nesuvaldęs sparnuotųjų žirgų“ kaip tik ir padeda mums pamatyti visus šiuolaikinio pasaulio aspektus, įvertinti jo būklę. Suvokti nerimą keliančias raidos tendencijas ir jų priežastis. Autorius parašė labai įvairiapusį ir išsamų veikalą. Intriguojančią, bet kartu bauginančią knygą, nuo kurios sunku atsitraukti. Ši knyga suteiks peno apmąstymams ir galbūt pakeis jūsų požiūrį į pasaulį.

 Dr. Rolandas Maskoliūnas

Spartėjanti mokslo ir technologijų pažanga atveria ne vien naujas galimybes žmonijai tobulėti, kelti jos gerovę, bet kartu gali negrįžtamai išbalansuoti gamtoje vykstančius procesus, suardyti trapią jų pusiausvyrą, sudaro grėsmę net žmonijos egzistavimui. Neabejoju, kad ši unikali knyga, atskleidžianti tuos pavojus, bus tikrai populiari, ras daug skaitytojų, žadins norą mąstyti, tobulėti.

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akademikas Zenonas Rokus Rudzikas

Trumpa ištrauka:

1 skyrius. CIVILIZACIJOS IŠBANDYMAS

XX amžius – vienas iš dramatiškiausių žmonijos istorijoje, visiškai ne toks, koks jis buvo įsivaizduojamas to amžiaus pradžioje.
Mums nelengva patikėti, kad tik prieš šimtmetį mūsų civilizacija labai skyrėsi nuo dabartinės. Daugelyje Europos šalių skaityti ir rašyti mokėjo tik kas antras ar net kas trečias vyras, raštingų moterų buvo dar gerokai mažiau. Tik keliose šalyse jos turėjo teisę dalyvauti rinkimuose, o vienintelėje Suomijoje galėjo būti išrinktos į parlamentą. ant XIX a. slenksčio išrastas kinas ir radijas, atrastas elektronas ir energijos kvantas, tačiau jų reikšmė civilizacijai dar nebuvo suvokta. Europą apraizgė geležinkelių tinklas, elektros linijos. Vis labiau remdamasi mokslo pasiekimais, sparčiai augo priešakinių šalių pramonė, kilo gyventojų, ypač išnaudojančių kitų darbą, gerovė. Medicina sėkmingai kovojo su užkrečiamosiomis ligomis, mažėjo vaikų mirtingumas.
<...>
Technikos progreso sparta padvigubėja kas dešimtmetį, o specialių informacinių technologijų galimybės (jų pajėgumai ir sparta) padvigubėja kasmet. Vykstant tokiam eksponentiniam augimui ir išliekant dabartinei progreso spartai, XXI amžius turėtų prilygti 20 tūkstančių metų“, – teigia Rėjus Kezvailas (Ray Kurzweil) ir Teris Grosmanas (Terry Grossman) savo knygoje „Fantastinė kelionė“ („Fantastic Voyage“, 2004), nagrinėjančioje žmonijos ateities problemas. Progreso, kurį lėmė mokslo ir technikos pasiekimai, sustabdyti ar sulėtinti neįmanoma reikia, tarsi važiuojant dviračiu, be perstojo minti pedalus, kad išlaikytum pusiausvyrą. Jei ekonomika neauga, prasideda ekonominė ir politinė krizė... Taigi žmogui, pasijutusiam pusdieviu – planetos valdovu, belieka tik stengtis nepaleisti iš rankų vadžių ir pasikliauti lemtimi.

Deja, pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai įžvelgia vis daugiau ženklų, kad, mūsų civilizacijos problemoms kaupiantis, jos raida tampa nebevaldoma. Taigi verta prisiminti senovės graikų mitą apie mirtingąjį Faetoną, pervertinusį savo galias ir nesuvaldžiusį dieviškųjų žirgų.

Anot graikų mitologijos, Faetonas buvo Saulės dievo Helijo ir nimfos Klimenės, jūrų deivės Tetidės dukters, sūnus. Draugui suabejojus dieviška jo kilme, Faetonas nuvyko pas Heliją prašyti savo kilmės įrodymo. Helijas neišsigynė tėvystės ir prisiekė šventojo Siksto bangomis, kad ją patvirtins įvykdydamas bet kokį sūnaus norą. Puikybės apimtas, Faetonas panoro pervažiuoti per dangų Helijo auksiniu saulės vežimu. Dievas bandė atkalbėti sūnų, sakydamas, kad dangiškųjų žirgų negalėtų suvaldyti joks mirtingasis, o kelias per dangų siauras, status, jame tyko įvairūs pavojai, baisybės ir laukiniai žvėrys. Tačiau Faetonas užsispyrė, ir Helijas sunkia širdimi tesėjo pažadą: sūnui ant galvos uždėjo spindintį savo vainiką, ištepė jo veidą stebuklingu tepalu, saugančiu nuo deginančių spindulių, ir įsodino į vežimą, traukiamą sparnuotųjų žirgų. Pajutę neįgudusį važnyčiotoją, žirgai ėmė lėkti baisiu greičiu ir iškrypo iš kelio. Pažvelgęs į apačioje plytinčią žemę, Faetonas persigando, o pamatęs, kad žirgai jį neša tiesiai link didžiulio skorpiono, ir visiškai paleido vadžias. Nevaldomi žirgai tai kilo į dangų, tai vėl leidosi prie žemės. Nuo vežimo skleidžiamos liepsnos žuvo žmonės, degė namai ir miškai, upėse užvirė vanduo. Žemės deivė Gėja ėmė maldauti griausmavaldį Dzeusą, kad šis išgelbėtų žūstantį jos pasaulį. Ir Dzeusas, žaibu trenkęs į vežimą, jį sudaužė. Faetonas, kaip krintanti žvaigždė, smigo į žemę ir paniro į Eridano upės bangas. Ant jos kranto sūnų apraudojo motina Klimenė, o Faetono seserys heliadės taip gedėjo, kad virto tuopomis; jų ašaros – sakai, kritę į Eridano vandenis, virto gintarėliais.

Nejaugi žmogus pakartos graikų mitinio herojaus Faetono likimą?