„Kelionės su Herodotu" – paralelių įžvalga žaižaruojanti kelionių prisiminimų knyga, kurioje pastabas apie XX amžiaus pasaulį papildo nepraradusios aktualumo Antikos "reporterio" Herodoto eilutės – jo "Istoriją" Kapuscinskis vežiojosi į visas savo gyvenimo keliones.
Tai pirmoji Ričardo Kapuscinskio „žurnalistikos pamoka“ lietuvių kalba, skirta visiems, kas domisi pasaulio istorija, kelionių dokumentika.
Knygoje R. Kapuscinskis aprašo keliones po Afriką, Kiniją, Indiją ir Iraną. Jo žurnalistinė proza žavi puikiu literatūriniu stiliumi, stebėtinu dėmesingumu gyvenimo smulkmenoms, antropologiniu įžvalgumu, jautrumu įvairioms žmonių gyvenimo formoms.
Ričardas Kapuscinskis (Ryszard Kapuściński, 1932–2007) lenkų rašytojas, žurnalistas, visame pasaulyje pripažintas reportažo meistras buvo ne tik atskira epocha lenkų "aukštosios", literatūrinės žurnalistikos istorijoje, bet ir visos Europos žurnalistika po jo knygų negrįžtamai pasikeitė. Už savo knygas Kapuscinskis 1994 m. buvo apdovanotas Leipcigo mugės Europos santarvės premi¬ja, 1999 m. – Alfredo Toepferio fondo Hanzos Johanno Wolfgango Goethe‘s premija ir tais pačiais metais išrinktas žymiausiu XX a. lenkų žurnalistu, kelis kartus buvo nominuotas Nobelio premijai ir laikytas vienu rimčiausių kandidatu jai gauti Kapuscinskis išleido 19 reportažų knygų (iš viso apie 120 vertimų į įvairias pasaulio kalbas).
Trumpa ištrauka:
Su Marijaus žmona ėmėme vaikščioti po parduotuves. Tai man buvo atradimų žygiai. Labiausiai mane apstulbino trys dalykai. Pirma, kad parduotuvės buvo pilnos prekių, sprogo nuo prekių, kurios slėgė lentynas ir prekystalius, liejosi ištvinusiais, įvairiaspalviais upeliais ant šaligatvių, gatvių ir aikščių. Antra, kad pardavėjos nesėdėjo, bet stovėjo, įsižiūrėjusios į įėjimo duris. Buvo keista, kad jos stovėjo tylomis užuot sėdėjusios ir plepėjusios tarpusavyje. Juk moterys turi tiek bendrų temų. Rūpesčių su vyru, rūpesčių su vaikais. Kaip apsirengti, kaip sveikata, ar vakar niekas neprisivilo. O tuo tarpu susidarė įspūdis, lyg jos būtų tarpusavyje nepažįstamos ir nenorėtų vienos su kitomis kalbėtis. Trečias netikėtumas buvo tai, kad pardavėjos atsakinėjo į užduodamus klausimus. Atsakinėjo ištisais sakiniais ir dar gale sakė – grazie! Marijaus žmona kažko klausė, o jos klausėsi geranoriškai, susikaupusios ir palinkusios, lyg po akimirkos turėtų startuoti kažkokiose lenktynėse. Paskui pasigirsdavo tas dažnai kartojamas, sakramentalinis - grazie!
***
(...) Šiaip ar taip, tas pojūtis tapo aiškus jau rytą, kai į kambarį įėjo basakojis žmogus ir atnešė man arbatinuką arbatos ir kelis sausainius. Kažkas tokio man atsitiko pirmą kartą gyvenime. Netardamas nė žodžio pastatė padėklą ant stalelio, nusilenkė ir tylutėliai išėjo – tame jo elgesyje buvo kažkokio natūralaus mandagumo, gilaus takto, kažkas tokio stebėtinai delikataus ir tauraus, kad iškart pajutau susižavėjimą ir pagarbą.
Tačiau tikras civilizacijų susidūrimas įvyko valanda vėliau, kai išėjau iš viešbučio. Priešingoje gatvės pusėje, ankštoje aikštelėje, jau nuo aušros ėmė rinktis rikšos – liesi, gunktelėję žmonės kaulėtomis, gyslotomis kojomis. Jie iš kažkur sužinojo, kad viešbutėlyje apsistojo sahibas – o sahibas paprastai turėjo pinigų - tad kantriai laukė, pasiruošę patarnauti. Tačiau man mintis, kad sėdėsiu išsidrėbęs rikšos vėžimėlyje, kurį traukia alkanas, silpnas, vos kvėpuojantis sudžiuvėlis, kėlė aukščiausią pasibjaurėjimą, pasipiktinimą, pasibaisėjimą. Būti išnaudotoju? Kraugeriu? Išnaudoti kitą žmogų? Juk esu išauklėtas visiškai priešinga dvasia! O būtent taip, kad tie gyvi griaučiai yra patys tikriausi mano broliai, draugai, artimieji. Tad kai rikšos puolė prie manęs su kviečiančiais ir maldaujančiais gestais, sprausdamiesi ir grumdamiesi vieni su kitais. Ėmiau ryžtingai stumti juos į šalį, atsisakinėti ir protestuoti. Jie nustebę negalėjo suvokti, ko aš noriu, negalėjo manęs suprasti. Juk jie dėjo į mane viltis, buvau jų vienintelė proga, vienintelė bent ryžių dubenėlio viltis. Ėjau neatsigręždamas, nejautrus, nenuolaidus, išdidus, kad nesileidau įpainiojamas į vaidmenį dėlės, mintančios žmonių prakaitu.
***
Benareso stotyje konduktorius pažvelgė į mane ir paklausė:
- Where is your bed?
Pasirodo, kad net vidutinio turtingumo žmonės, o ką ir kalbėti apie tokią išrinktųjų klasę kaip europiečiai, traukiniais keliauja su savo lova. Toks keleivis atvyksta į stotį su tarnu, ant galvos nešančiu į ritinį susuktą čiužinį, antklodę, paklodę, pagalvę ir kitus nešulius. Vagone (jame nėra suolų) tarnas pakloja savo ponui gultą ir netaręs nė žodžio dingsta. Man, išauklėtam žmonių brolybės ir lygybės dvasia, tokia situacija, kai vienas eina tuščiomis rankomis, o kitas jam iš paskos neša čiužinį, lagaminus ir pintinę maisto, atrodė negirdėtai piktinanti, verta protesto ir maišto. Bet greitai tai pamiršau, nes vos įėjus į vagoną iš įvairių pusių pasigirdo aiškiai nustebusių žmonių balsai:
- Where is your bed?
Jaučiausi tikrai kvailai, kad neturėjau su savimi nieko, išskyrus parankinį krepšį, bet iš kur galėjau žinoti, kad, be galiojančio bilieto, privalau turėti ir čiužinį?
***
(...) Viena yra bendra – visi vaikšto basi. Jei ir puošia juos siuviniai ir akselbatai – ant kojų neturi nieko.
Į tą detalę iškart atkreipiau dėmesį, nes dėl batų esu šiek tiek pasimaišęs. Tai radosi dar iš karo metų, okupacijos metų. prisimenu, kad artėjo 1942 metų žiema, o aš neturėjau batų. Seni suplyšo į skutus, naujiems mama neturėjo pinigų. Lenkams prieinami batai kainavo 400 zlotų, jų viršus buvo iš storo dryžuoto audinio, padengto juodu, vandeniui nelaidžiu lipalu, ir padais, pagamintais iš šviesios liepos medienos. Iš kur gausi 400 zlotų?
(...) „Duosiu tau komisui muilo, - pasakė jis, - kai parduosi keturis šimtus, turėsi batus, o skolą atiduosi po karo.“ Nes tada dar tikėta, kad karas baigsis netrukus. Patarė man prekiauti elektrinio traukinio Varšuva- Otvockas linijoje, nes ja važinėja poilsiautojai, kurie kartais nori nusiprausti, tad muilo tikrai pirks. Paklausiau jo. Turėjau dešimt metų ir išverkiau tada pusę savo gyvenimo ašarų, nes niekas tų muiliukų nenorėjo pirkti. Visą dieną vaikščiojęs neparduodavau nieko arba gal kokį vieną. Kartą pardaviau tris ir grįžau namo įraudęs iš laimės. (...)
Dabar, kai pamačiau, kad Indijoje milijonai žmonių neturi batų, manyje prabudo kažkoks bendrumo jausmas, brolybė su tais žmonėmis, ir net apimdavo nuotaika, kokią juntame grįždami į vaikystės namus.
***
Kodėl Herodotas savo didelį pasaulio aprašymą pradeda (anot persų išminčių) neverta dėmesio abipusio merginų grobimo tema? Mat jis pripažįsta spaudos rinkos principą: istorija, kad ji būtų gerai parduodama, turi būti įdomi, turi būti kiek papipirinta, turėti ką nors sensacinga, kelti virpuliuką. Šiuos kriterijus kaip tik ir atitinka pasakojimai apie moterų grobimus.
Herodotas gyvena dviejų epochų sandūroje – dar dominuoja žodinio pasakojimo tradicija, o rašytinės istorijos laikai tik prasideda. Taigi gali būti, kad Herodoto gyvenimo ir darbo ritmas atrodė šitaip: jis išvykdavo į didelę kelionę, kurios metu rinkdavo medžiagą, o paskui grįžęs važinėjo po įvairius graikų miestus, organizavo kažką panašaus į autorinius vakarus ir pasakojo tai, ką savo kelionėse sužinojo, patyrė ir pastebėjo. Gal gyveno iš tų susitikimų, o taip pat pajamomis iš jų dengė kitų kelionių išlaidas, taigi jam rūpėjo turėti kuo gausesnę klausytojų auditoriją, privilioti minią žmonių. Tad buvo naudinga pradėti nuo dalykų, kurie patrauktų dėmesį, sužadintų smalsumą, būtų su sensacijos prieskoniu. Visame jo veikale tolydžio atsiranda siužetų, kurie turi sujaudinti, tapti netikėtumu, nustebinti publiką, kuri be tų dirgiklių nuobodžiautų, išsiskirstytų pirma laiko, palikusi kalbėtoją su tuščiu kapšu.
