Montažas, 2 tomas

Veikalo „Montažas“ (1937) 2 tome vienas garsiausių XX a. filmų kūrėjų pasaulyje S. Eizenšteinas tęsia svarstymus apie montažo esmę, galimybes ir funkcijas.

Šio režisieriaus ir teoretiko pristatyta kino montažo teorija paveikė viso pasaulio kino raidą, o tokie jo filmai, kaip „Šarvuotis „Potiomkinas“, „Spalis“, „Aleksandras Nevskis“, „Ivanas Rūstusis" ir kt., tapo pasaulinio kino klasika, padariusia įtaką ne tik konkretiems režisieriams, bet ir supratimui, kas yra kinas kaip savitas mąstymo būdas ir meno rūšis.

1937 m. parašyta, bet likusi nebaigta S. Eizenšteino knyga „Montažas“ - tai montažo formų istorija, teorija, konkrečių priemonių sąvadas ir jų analizė. Šio veikalo 2 tomas, kaip ir anksčiau išleistas 1 tomas, sudomins kino, vizualumo, dailės, kultūros istorijos specialistus bei studentus, taip pat visus, besidominčius šiomis sritimis.

Sergejus Eizenšteinas (1898-1948) - vienas svarbiausių XX a. kino kūrėjų ir teoretikų, išvystęs filmų kūrimo / redagavimo sistemą, vadinamą montažu. Karjerą kino industrijoje pradėjo 1924 metais, o jo darbai buvo įvertinti aukščiausiais apdovanojimais.

Šiaip ar taip, montažas turi dvi neatsiejamas funkcijas: pasakoti ir ritmiškai apibendrinti pasakojimą.

Remdamasis šiomis dvilypėmis funkcijomis, savo VGIKo mokymo programose ir ankstesniuose straipsniuose montažo tipus klasifikuoju į du „stulpelius“. Viename iš jų nagrinėjami pasakojamojo (vaizduojamojo) montažo porūšiai. Kitame – to, kaip gali kisti apibendrinantis vaizdinis montažo vaidmuo, porūšiai, tokius pokyčius suvokiant kaip keičiančius ritminį pradą, kurį anksčiau apibūdinome kaip netampančio abstrakcija apibendrinimo ribą.