Performatyvumo estetika

Paskutiniai tiražo egzemplioriai. Knygų viršeliai gali turėti įbrėžimų ar kitų pažeidimų, knygos bloko šonai gali būti šiek tiek ištepti.

Nauji meno reiškiniai reikalauja naujo žvilgsnio. Erika Fischer-Lichte savo knygoje analizuoja performatyvaus menų lūžio XX a. 7-ajame dešimtmetyje priežastis ir pasekmes. Kada teatras atrado žiūrovą ir kaip jis pasikeitė? Ar gali žiūrovas nekurti reikšmių, bet tapti veiksmo dalyviu? Kalbos filosofo Johno L. Austino terminas „performatyvus“ tapo atspirties tašku ir esmine kategorija kalbėti apie menus, atmetančius fiktyvią realybę ir reprezentaciją, kuriančius dialogą tarp gyvo atlikėjo ir žiūrovo.

Menininkė visiškai akivaizdžiai žalojosi ir ketino toliau tęsti kankynę. Jei ji būtų taip elgusis kokioje nors viešoje vietoje, žiūrovai veikiausiai būtų nedelsdami įsikišę. O čia? Ar pagarba menininkei nereikalauja leisti jai atlikti viską, kas atrodo esą jos planas ir meninė intencija? Ar įsikišdami žiūrovai nerizikuoja sugriauti jos „kūrinį“?

Autorė leidžiasi į nechronologišką kelionę po meno faktus nuo pirmykščių ritualų ir graikų dionisijų iki šių laikų performansų, akcijų, teatrinių įvykių pagrįsdama ir įteisindama naują požiūrį į pakitusią meno paskirtį. Gausi pavyzdžių ir pavardžių (Marina Abramovič, Josephas Beuysas, Romeo Castellucci, Christophas Marthaleris, Christophas Schlingensiefas, Robertas Wilsonas), besiremianti filosofija ir lingvistikos teorijomis, ši studija tapo viena fundamentaliausių pastarojo dešimtmečio knygų apie scenos menus ir puikiu gidu suprasti šiuolaikinei kultūrai.