Šiemet sukanka 125-eri metai nuo iškilaus dvidešimtojo amžiaus menininko Justino Vienožinskio gimimo. Nebėra jau amžininkų ir bendraminčių, kurių užrašytuose prisiminimuose jis iškyla kaip tiesaus būdo ir karšto temperamento žmogus, giliai jaučiantis savo pašaukimą tapytojas. Kiek jaunesnė karta, jau taip pat beišeinanti prisimena dosnų ir išimtinai atsidavusį pedagogą, kuris, vienok, neprimete niekam savų metodų, bet mokėjo įžvelgti kiekvieno talento unikalumą. Nuo pirmųjų lietuvių dailės parodų reiškęsis kaip kritikas, gerai išmanęs XX a. dailės tendencijas, matė jas blaiviai, nesureikšmindamas radikaliausių raiškos naujovių, visuomet ieškodamas tikrosios vertės ir prasmės. Pagaliau, juodžiausiu sovietmečiu liko vienas iš nedaugelio vis dar drįstančių viešai pasakyti teisybę. Jo kūrybinis palikimas ir žmogiškoji istorija savaime prašosi įamžinama televizijos dokumentinio filmo forma, kad minint solidžią sukaktį jau naujų kartų Lietuvos žiūrovams būtų priminta apie iškilią asmenybę, be kurios neįsivaizduojama nei Lietuvos tapybos istorija, nei akademinė dailės tradicija.