Kodėl yra taip, kaip yra? Publicistika, eseistika ir beletristika.

Ketvirtojoje Jono Mikelinsko publicistikos ir eseistikos knygoje pateikiami 1988–2005 m. rašyti straipsniai apie Lietuvos praeitį, dabartį, ir ateitį, polemika su žinomais kultūros veikėjais, atsakymai į žurnalistų klausimus, interviu. Paskutiniame knygos skyriuje spausdinami straipsniai apie du autoriui brangius miestus: Pasvalį ir Vilnių.
Tai yra antroji MINTIES leidyklos išleista Jono Mikelinsko knyga. Pirmoji – Kada Kodėl taps Todėl?: holokaustas be komercijos ir politikos, 2004 m.

Autoriaus žodis skaitytojui

KODĖL YRA TAIP, KAIP YRA? – tai ketvirtoji mano publicistikos ir eseistikos knyga. Pirmoji – „Kelionė į Delfus“ (1994), antroji – „Ave, Libertas!..“ (2001), trečioji – „Žmogus ir jo legenda“ (2002). Daugumą knygoje „Kodėl yra taip, kaip yra?“ straipsnių galima apibūdinti kaip atidaus ir neabejingo stebėtojo žvilgsnį ir apmąstymus apie tai, kas vyksta ne tik jo pašonėje, bet ir visoje Lietuvoje, neišskiriant pasaulio. Niekada nevengiau pareikšti savo motyvuotos kritiškos nuomonės tais klausimais, kurie reikšmingi ir svarbūs mūsų šalies praeičiai, dabarčiai, ateičiai. Bene akivaizdžiausiai tai atsispindi mano polemikoje su žinomais Lietuvos kultūros veikėjais. Juk, pavyzdžiui, sunku man, kaip piliečiui ir rašytojui, likti abejingam, kai iškilus istorikas Saulius Sužiedėlis kartu su ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų pagarsėjusiu poetu ir literatūrologu Tomu Venclova stengiasi, naudodamiesi savo autoritetu, įteisinti dvigubų vertinimo standartų taikymą politikoje ir istorijoje.

Tai ypač ryšku jų teiginiuose apie 1941 metų birželio 23 dienos sukilimą. Tie jų teiginiai būdami vienpusiai ir tendencingi, nedviprasmiškai liudija apie jųdviejų nenorą ar tiesiog nesugebėjimą atsiriboti nuo jau romėnų pagarsintos Jupiterio ir jaučio jurisdikcijos. Pasakytum, kad svarbiausias tokių politinių ir kultūrinių veikėjų tikslas – įteigti žmonėms mintį: būk su tais, kurių pusėje galia ir įtaka, o ne su tais, kurie tiesa ir sąžine vadovaujasi. Pokalbiuose ir interviu aš stengiausi daugiau ar mažiau glaustai atsakyti į tuos klausimus, kurie buvo svarbūs ne tik mano pašnekovui, bet ir man pačiam.
Šioje knygoje skaitytojas ras ir didelį straipsnį, skirtą Pasvalio miestui, kurio rajone gimiau, kuriame baigiau gimnaziją ir kurio garbei 1997 metais, šiam miestui švenčiant 500 metų jubiliejų, tariau viešą padėkos žodį. Suprantama, kad knygoje neliko užmirštas ir Vilnius, kuriame praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį. Visiems skaitytojams, kurie turės kantrybės ir kuriems pakaks sveikatos susipažinti su mano apmąstymais ir mano nuomone apie tuos dalykus, klausimus ir reiškinius, kurie visiems mums svarbūs ir reikšmingi, iš anksto dėkoju ir linkiu sveikatos, ištvermės siekiant užsibrėžto tikslo.

J.Mikelinskas

Sigitas Geda. - Mielas ir Gerbiamas Jonai, pirmiausia prašyčiau neįsižeisti dėl pačios pradžios, t. y. kreipinio. Jis išrašytas iš neseniai išėjusios Jūsų prozos knygos „Žmogaus esmė“. Sveikas, namini žvirbli! <...>

Betgi – pirmas mano klausimas: ką Jūs sau galvojat taip ilgai gyvendamas? Žinoma, Jūs galite pasijuokti, girdi, paskaityk mano knygas ir žinosi... Jeigu taip, tuomet aš dar konkretinu klausimą – ką Jūs šiuo metu galvojat? <...> Aš noriu akibrokšto, piešinio iš natūros, spontaniškos reakcijos. Raštu ar žodžiu, geriau su pasikeiksnojimais.

Jonas Mikelinskas. - Manau, kad man taikomas kreipinys ne tik neįžeidžia manęs, bet ir liudija Tavo stichiją tapatintis su skraiduoliais giesmininkais, kurie kiekvieną žmogų, turintį akis ir ausis, pakelia virš žemės purvo ir žaizdų. O be to, žvirblis, passer domesticus, man visuomet buvo kuklumo, paprastumo, pastovumo ir reikalingumo gamtai ir žmogui simbolis. <...>
Ką aš manau taip ilgai gyvendamas? Manau, kad tas žmogaus gyvenimas taip greitai skrenda, kad niekaip jo nepaveja pati svarbiausia mano mintis. Todėl telieka vien konstatuoti – gyvenimas kaip alkoholis: juo ilgiau gyveni, juo labiau trokšti gyventi. Tas troškulys dar padidėjo, kai Lietuvoje vėl atsirado daugiau žvirblių. Žvirblių čirškavimas mano ausyse skamba kaip amžinas pavasaris. O kai jis, tas čirškavimas, ilgiems metams buvo nutrūkęs, nuolat sugaudavau ausyse gūdų rudens virkavimą.