PAŠAUKIMAS – BŪTI...

„Pašaukimas - būti...“ yra antroji nuoširdžia, nesuvaidinta emocija alsuojanti Ingos Mari Ly knyga. Tai kūrinys apie žmogiškosios būties prasmę krikščioniško gyvenimo kontekste. Savo mintis autorė skiria skaitytojui, sekuliariame pasaulyje ieškančiam dvasingumo, išliekančių vertybių, kuriam nesvetimi egzistenciniai klausimai, o ypač tiems, kurie eina savęs pažinimo ir apsisprendimo keliu. Sakydama apsisprendimo kelias, autorė pirmiausia turi omenyje tą pasiryžimą, sprendimą eiti gilaus, gyvo, tikro tikėjimo keliu.

Kūrinys yra nevienalyčio eseistinio žanro – nuo publicistikos iki dienoraščio. Knygoje savitu rašymo stiliumi nagrinėjama trijų dieviškųjų dorybių dinamika (sintezė) žmogaus (krikščionio) gyvenime. Savotiška kūrinio ašimi yra laiškų pagrindu formuojamas dialogas, kurio metu vyksta diskusija religine-teologine tematika tarp „atsivertusio“ ir „neatsivertusio“ žmogaus. Visų pirma, knygoje kalbama apie tikėjimą, kuris ne savomis pastangomis susikurtas, bet gautas iš Dievo kaip dovana. Dovana – kurią nėra lengva išsaugoti... Taip pat yra nagrinėjama kančios tema. Tačiau kančios ne kaip bausmės, pasmerkimo, o veikiau kaip pašventinančios malonės, nes minėta kančia yra tikėjimo šviesoje. Iš esmės, pagrindinis kūrinio tikslas – parodyti įstabų, perkeičiantį Dievo veikimą žmoguje, koreguojantį pasaulėžiūrą, būties, tikrovės suvokimą, keičiantį jo santykius su kitais žmonėmis.

Šioje knygoje apie dvasinių vertybių svarbą, apie kiekvieno pakrikštytojo pašaukimą būti krikščioniu, apie žmogiškosios būties prasmę ir ne tik tai autorė prabyla jautriai, šmaikščiai ir tikrai šiuolaikiškai.

Kūrinio ištrauka:

„Pagaliau ir vėl galėjau džiaugtis palaiminga ramybe, vienuma, tobula veiksmų bei minčių laisve. Vienuma yra mano pašaukimas, – buvau beprieinanti paradoksalios išvados, kai, visiškai netikėtai (dar didesnio paradokso būdu) patyrus dvasinį „atsivertimą“, kuomet Šventosios Dvasios malone jaučiausi „išrauta“ iš pasaulio su visomis šaknimis, o kūniškos aistros nukrito žemiau nulinės padalos, horizonte pasirodė beveik visus mano atrankos kriterijus atitinkantis vyras. Ir vėl užsimezga iš pažiūros graži, daug vilčių teikianti draugystė, lydima išties šilto bendravimo. Tačiau kažkas ne taip... Naujosios Ingos pažiūros, grindžiamos giliomis krikščioniškomis vertybėmis, pradeda stipriai disonuoti su rytietiška filosofija ir religija gausiai persmelktomis to vyriškio gyvenimo nuostatomis. Pasimetu... Atsiduriu savotiškoje aklavietėje. Jaučiu, kad tuoj tuoj bus pateiktas ultimatumas... Siekdama to išvengti ar bent jau kiek įmanoma atitolinti, nusprendžiu apriboti bendravimą palikdama tik simbolinį susirašinėjimą tokio pobūdžio laiškais: <...>“