KORA. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas.

Andrzej Szczeklik  (Andžejus Ščeklikas, 1938) - profesorius, habil.dr., Krokuvos Jogailos universiteto Vidaus ligų katedros vedėjas, širdies ir plaučių ligų specialistas. Daugelio prestižinių apdovanojimų, Londono Karališkojo medicinos koledžo, Lenkijos mokslo fondo laureatas.

2003 metais išėjusi jo knyga Katharsis išversta į prancūzų, vengrų, anglų, rusų ir ispanų kalbas. 2008 metais Kora buvo nominuota garbingiausiai Lenkijos literatūrinei Nikės premijai gauti.

Ši knyga - labai asmeniškas A. Szcekliko vadovas po mediciną ir humanistiką, kuriame kompetentingas naujosios biologijos dėstymas susiejamas su intuicija menininko, žinančio, kad ir fizinė sveikata dar nėra viskas, nes būti žmogumi - tai ir klausti apie rytdieną, apie sielą, apie gyvenimo prasmę, apie begalybę.

„Kora graikiškai yra mergaitė. Ir akies vyzdys. Pasak graikų, sielą mažos mergaitės pavidalu galima išvysti akies vyzdyje. Iš kur jie galėjo žinoti, kad vyzdys yra vienintelis langelis, atveriantis vaizdą į smegenis, į regos nervus? O kur šiandien dėjosi siela? Ką mums apie ją sako medicina? Ar ji irgi ieško savo sielos? Taip, ieško savo senuose pasauliuose - kažkur tarp gyvenimo ir mirties, sveikatos ir ligos, mokslo ir meno, o taip pat - meilėje.

Tad eime ieškoti drauge su ja. Tegu ji mus veda. Mūsų laukia žygis ieškoti sielos. Medicinos sielos."

Andrzej Szczeklik

„Rašydamas apie daugybę praktinių medicinos problemų, autorius sugebėjo pakilti iki filosofinio-mokslinio jų apibendrinimo, viską apjungdamas puikia menine forma. Stebėtina, kaip sumaniai jis manipuliuoja istoriniais faktais, siedamas juos su naujausiais medicinos ir ne vien jos atradimais."

Akademikas Jurgis Brėdikis

Apžvalga internete - Filosofija Lietuvoje

Apie medicinos sielos paieškas. 1 dalis (knygos ištrauka)

Apie medicinos sielos paieškas. 2 dalis (knygos ištrauka)

Apie medicinos sielos paieškas. 3 dalis (knygos ištrauka)

Trumpa ištrauka:

Nors „meilės“ specializacija iki šiol oficialiai neišskirta, gydytojai nuo senų laikų buvo kviečiami pas ligonius, džiūstančius iš meilės. Juos gydyti IV amžiuje ėmėsi Oribasijas iš Pergamo. Jis rašė, kad įsimylėjėlius kankina nemiga ir liūdesys, trūkčioja akių vokai ir įdumba akys. Atkreipė dėmesį, kad esama panašumo į melancholiją. Aistringą, liepsningą meilę be atsako laikė nozologiniu vienetu, sui generis liga, kurią gydytojas privalo mokėti atpažinti ir gydyti. Gydymui skirdavo vyno, maudynes, fizinius pratimus, teatrą ir muziką, bet kartu pripažino, kad „pasiją, kuri apima įsimylėjėlius, nepaprastai sunku išrauti su šaknimis“. Taip pat pasiūlė naują būdą, kaip nelaimėlius, apimtus meilės kančių, nuo jų išvaduoti: reikia juos išgąsdinti. Šis būdas buvo taikomas ištisus amžius, nors – kaip kažkas pažymėjo – panašiai staigiai ir netikėtai šūktelima būūū!, kai kas nors nesiliauja žagsėjęs. Kurį laiką šis būdas buvo primirštas, bet vėl grįžo XVII ir XVIII amžiuje, kada jį pradėta taikyti sergantiesiems protoligomis gydyti. Tuomet populiariame medicininiame traktate buvo aprašytas incidentas, kuriuo ir buvo aiškinamas gydymo išgąsdinant ligonį atgimimas.Vežimėliu vežamam stipriai surištam pamišėliui pavyko išsilaisvinti ir jis puolė į ežerą. Kai po kiek laiko jį ištraukė, visi manė, kad jis jau negyvas, bet jis greitai atgavo sąmonę, o ši, kaip paaiškėjo, tapo idealiai tvarkinga; jis dar ilgai gyveno ir niekada daugiau nepamišo. Vienas to anekdoto nutviekstas gydytojas ėmė nardinti pamišėlius (taip pat ir pamišusius iš meilės) į gėlą vandenį arba į jūrą. Jis teigė: „Ligonius reikia nardinti netikėtai ir laikyti juos vandenyje gana ilgai. Dėl jų gyvybės nereikia baimintis.“ Bet Sapfo ir Ovidijus manė, kad meilės išgydyti neįmanoma ir net nepageidaujama. Praėjus nemažai laiko po poetės mirties atsirado legenda, kad Sapfo, negalėdama ilgiau kentėti meilės be atsako, nušoko nuo Leukodijos, ir tai buvusi pirmoji savižudybė iš meilės. O pats meilės palyginimas su liga buvo vartojamas daug anksčiau. Jau apie 1300 metų prieš Kristų egiptiečių meilės lyrikoje mylimasis vadinamas gydytoju arba vaistais nuo skausmo, kurį sukelia, meilės, paprastai be atsako, liga. Įsikarščiavusiai vaizduotei suvaldyti, meilės siautuliui nuslopinti buvo imamasi simbolinės terapijos. Apie ją 1778 metais rašo Bienville’is savo traktate Dela nymphomanie. Ši antraštė neatsitiktinė. Nimfos lydėjo graikų dievus nuo neatmenamų laikų, o mūsų akims pasirodė Florencijos quattrocento ir paskui jau niekad nesiliovė žvelgti į mus iš fontanų, židinių, balkonų ir baliustradų. Jos nebuvo vien erotinių pojūčių kurstytojos, svarbu buvo ne tik tai, kad jų nuogos krūtys ar pilvai gali patraukti mūsų akį, „nors kartais ir tai buvo svarbu“. Nimfos primindavo apie pavojingiausią pažinimo formą: pakerėjimą. Suartėti su nimfa – tai leistis užkerimam, tai tas pats, „kas panirti į tai, kas minkšta ir judru, kas, panašiai tikėtina, gali pasirodyti esą žavu arba pražūtinga“. Ir nors Bienville’is negalėjo žinoti apie papildomus pavojus, kokių jų pakerėtiems medžiokliams kelia nimfos, tie „mergaitėmis persirengę nemirtingi demonai“, Nabokovo aprašyti Lolitoje, jis tikrai žinojo, kuo pavojinga „nimfomanija“. Savo traktate jis pateikė net septyniolika receptų nuo meilės aistros. Pribloškia penkioliktas receptas, savotiškas alcheminis meilės priešnuodis. „Cinoberiu nuspalvintą gyvsidabrį penkis kartus pertrinti su dviem drachmomis aukso, paskui šildyti pelenuose su vitriolio spiritu; viską penkis kartus distiliavus penkias valandas kaitinti ant žarijų. Sugrūsti į miltelius ir duoti tris gramus merginai, kurios vaizduotę įkaitino chimeros.“ Tad kaitrą gydė kaitra pagal senų senovės taisyklę „panašus gydomas panašiu“ (similia similibus curantur). Kaip tos karščio ryjamos brangios medžiagos gali netriumfuoti prieš žmogaus kūno karštį, prieš širdies ir proto kunkuliavimą! Taip pat nebuvo pamiršta muzika. Gydomosios savybės, kuriomis ją apdovanojo Antika, atgijo Renesanso ir Šviečiamasiais laikais. Dar XIX amžiuje buvo minimi atvejai, kai muzika išgydydavo nuo meilės kerų ir net nuo pamišimo. Tai buvo aiškinama taip: muzika, patekusi į kūną, virsta ritmingais virpesiais, o žmogus ima reaguoti, lyg pats būtų harmoningai rezonuojantis instrumentas.Vibruoja drauge su jį užliejančia muzika. Pačiame kūno viduje „muzika sukuriama iš naujo ir afektai vėl ima veikti teisingai“. 

Galima paklausti: tad ar sakyti ligoniui teisybę? Klausimas blogai užduotas. Atsakymas yra toks: žinoma, kad taip. Bet derėtų paklausti: kokią teisybę sakyti? Gydytojo jautrumas ir asmeninės savybės išryškėja būtent tais kritiniais momentais, kai reikia priartėti prie tiesos, o tiesa gali būti baisi. Ar iš tikrųjų sunkiai sergantis ligonis nori išgirsti visą tiesą? Net kai sako: žinau, kad sergu vėžiu, esu pasirengęs viskam, prašau pasakyti man tiesą, jo akys byloja ką kita: pasakyk man tokią tiesą, kokią noriu girdėti, palik man viltį. Ligonis neturėtų staiga išgirsti iš gydytojo visą tiesą. Ji apakina, užmuša viltį.O viltį visi puoselėjame. Ji yra galinga jėga, kuri leidžia priešintis ligai. Beje, ši tezė vis įtikinamiau pagrindžiama biologiškai. Medicina teikia įrodymų apie glaudžias sąsąjas tarp nervų ir imuninės sistemų. Pradedame suprasti, kodėl psichinis sukrėtimas gali palaužti atsparumą ir kodėl nuo neatmenamų laikų žmones pakirsdavo baisios naujienos. Viltis yra įrašyta į gydytojo pašaukimą. Petronijus sakė: Medicus enim nihil aliud est quam animi consolatio (juk gydytojas yra sielos paguoda). Jeigu tiesa gali tapti nuodais, reikia dozuoti ją po truputį kaip chemioterapiją – vaistus nuo navikų, kurie, paskyrus per didelę dozę, irgi žudo. Apie tuos dalykus nediskutuojama studijuojant mediciną, jie neminimi per specializacijos egzaminus. O juk jie yra kasdieninė gydytojo duona ir ne tik verčia ieškoti filosofinių ir etinių sąsajų, bet ir daro įtaką gydymo eigai ir rezultatams. Lemia, mano nuomone, tiesos pateikimo būdas, stilius. Ir laikas. Reikia surasti laiko nueiti su ligoniu bendrą kelią, vedantį prie tiesos atskleidimo. Ar visada iki pat ribos, nuo kurios matyti visos be išimties ligos pasekmės? Tai priklauso nuo jautrumo, psichinės struktūros, ligonio šeiminės padėties, gyvenimiškos patirties.Tatai įvertinti, kad būtų galima susitelkti grumtynėms dėl paciento sveikatos, turi padėti gydytojo meno slėpiniai.

Kita autoriaus knyga: