Mama ir kalė

Alchemikai sutuoktuves palygino su gyvsidabrio ir sieros cheminiu junginiu gyvsidabrio sulfidu. Šis romanas - tai istorija apie "sproginėjančius" brandaus amžiaus moters, kurią palieka vyras dėl jaunutės laborantės, ir motinos, turinčios vaikų, jausmus ir išgyvenimus. Parašytas drąsia, šmaikščia ir vaizdinga kalba, šis romanas sulaužo daugelį stereotipų ir pateikia įdomios medicininiais tyrimais įrodytos medžiagos apie moteriškąsias jusles.

Anja Snellman – viena skaitomiausių vidurinės kartos rašytojų Suomijoje, parašiusi per 15 romanų, kurie yra išversti į daugelį Europos kalbų. Autorės kūryba – tai šiuolaikinio žmogaus moralės vaizdavimas ir modernios moters gyvenimo interpretacija. Pagrindinės temos: moters seksualumas, vyro ir moters santykiai, motinos ir dukters ryšys.
A. Snellman už savo kūrybą yra pelniusi ne vieną nacionalinį apdovanojimą.

Trumpa ištrauka:

Bergmanų skyrybos nieko nenustebino.

Tiesą sakant, daugelis stebėdavosi, negi jie tebegyvena kartu? Skyrybos būna ir praeina taip, kaip širdies kraujagyslių operacijos, bankrotai, prostatos vėžys, gimdos šalinimo operacijos, vaikų narkotikų perdozavimas ir anūkų psichinės problemos.

Bergmanų santuoka buvo palaidota tyliai. Po to, kai Merė Biochemijos skyriaus radioaktyviųjų medžiagų laboratorijoje užtinka savo vyrą ir laborantę, šiaudų spalvos plaukais, viskas klostosi labai greitai. Merė išeina iš darbo, kurį ir taip būtų greit turėjusi palikti dėl vis stiprėjančios alergijos. Išleistuvės atšvenčiamos tik su keliais senais bendradarbiais ir laborantė Mana Kaiponen užima jos vietą tiek prie tyrimų stalo, tiek lovoje.

Vaikai kiekvienas sureaguoja savaip. Vyresnioji Titamarė solidarizuojasi su mama ir nutraukia ryšius su tėvu (praneša oficialiu raštu ant Turku universiteto blanko). Vidurinioji Rija tai supranta kaip naują galimybę: dabar ji galės išvažiuoti gastrolių, nes mama galės dažniau prižiūrėti jos sūnų Sampą. (Kartą Merė pati pasakė, kad močiutės nėra vien tik laimėjimas loterijoje, jos yra evoliucijos metu atsiradusi priemonė šeimoms išlikti.) Laiks nuo laiko į namus parsikraustantis jaunylis Rekas galvoja apie skyrybų finansinę naudą. Kalbėdamas apie finansinę naudą, Rekas turi omenyje butą, maistą, rūbų priežiūrą ir naują snieglentę.

Paskutinis pasimylėjimas.
Ahtis ir Merė Bergmanai sėdi „Omapohja“ teatre trečioje eilėje. Premjera. „Kas bijo Saros Kane?“

Merės pasirinkimas, eilinį kartą keistokas. Iš kur gi žmona ištraukia tokių temų? Ir apie šią rašytoją Ahtis nėra nieko girdėjęs. Ahčiui tai visai neįdomu, tačiau jis Merę lydi tik su sąlyga, kad paskui nereikės analizuoti to, ką pamatė ir išgirdo. Tai yra nerašytas susitarimas. Santuokos metais tokių nerašytų susitarimų susikaupė nemažai; didžioji dalis jų yra įaugę iki kaulų smegenų taip, kad net nebelaikomi susitarimais. Tiesiog taip yra.

Ahtis mieliau žiūrėtų žinomus spektaklius ir operas. Tokius, kuriuose jau iš anksto žino, kas po ko vyksta ir kas ką ketina daryti.

Trečioji eilė yra labai arti; Ahtis prakeikia kietas kėdes ir siaurus tarpueilius, varto ant naujutėlaičio popieriaus išspausdintą programą, ieškodamas bet kokios informacijos apie autorių arba bent aktorių pavardžių. „Pertraukos, aišku, nebus. Ir kas gi, po velnių, yra toji Sara Kane?“

Ahtis delnu pridengia žiovulį. Salė pilna žmonių, kurie nejudėdami, rimtai seka įvykius scenoje.
Vidury tuščios scenos – aptrupėjęs betono gabalas. Ant jo guli moteris ir vyras, kartais mušasi, kartais apsikabina, kartais garsiai verkia ir plėšia vienas kitam rūbus.
Dabar jie pradeda veikti. Moteris, palindusi po vyru, slysčioja pirmyn atgal, vaitoja. Vyras ją dulkina.
Žiūrėdamas į nuogą aktorės kūną Ahtis negali negalvoti apie skyriaus naująją laborantę Maną Kaiponen, apie jos apvalias, minkštas formas. „Oda kaip šilkas, kaip ji gali būti tokia lygi, inkštirų net su mikroskopu nerasi.“

Jų ryšys tęsiasi jau nuo kovo mėnesio ir dabar, vien pagalvojęs apie pasimatymą su Mana po spektaklio, Ahtis ima neramiai muistytis.

Merė žvilgtelėja į vyrą.

Ahtis ištiesia kojas po priešias esančia kėde, tarsi ieškodamas stabdžių pedalų.

„Kodėl jis visada raitosi“, – pagalvoja Merė.

Ahtis spokso į scenoje gulinčios aktorės krūtis.

Piseklis dingo.

Moteris guli ant nugaros apšviesta rampos ir pradeda masturbuotis. Ranka juda, tarsi pjautų šaką sau tarp kojų. Ji garsiai vaitoja, kūnas susiriečia.
Ahtis paspaudžia laikrodžio šviesos mygtuką. Dar pusvalandis.

Vienoje moters rankoje yra peilis.
„Dar reikia užsukti į laboratoriją, iki ryto dar reikia peržiūrėti tyrimų rezultatus. Ryte atvažiuos iš vaistų fabriko.“ Ahtis repetuoja, kad žodžiai skambėtų įtikinamai. Jis užsimerkia ir šypsosi. Mana Kaiponen, mergina, kuri dirbdama švilpauja, Mana Kaiponen. Kalbėdamas apie ją laboratorijoje Ahtis visada vadina vardu ir pavarde. Kad nesukeltų įtarimų.

„Mana, mano Mana, laukia ten nuoga, tik su baltu chalatu, drėgna,“ –balsu jis to neištartų.

Mirksi Sirijus, žvaigždė Šuns žvaigždyne. Kur jos namai? Tarp kojų. Dog Days, Dog Days. Sniegas, sniegas. Sniegas burnon ir į tarpkojį. 3330, 6310, 8310, 8850. Šv. Uršulė nešiojosi savo nupjautas krūtis ant lėkštės. Virėjų šventoji? Siaubingas nesusipratimas! Tai – ne kepti kiaušiniai, o moters krūtys! Šv. Liučiją bandė sudeginti, išrovė dantis, išplėšė akis! Akla nelaimėlė. 3330, 6310, 8310, 8850. Remember light!

Ahtį iš minčių pažadina moters klyksmas. Ji smeigė peilį sau į krūtinę ir viršutinė kūno dalis nusidažo raudonai. Kraujas, ar kas ten bebūtų, teka ant scenos ir užkloja ją storu kilimu.

„Gerai, kad nesėdime pirmojoje eilėje“, – pagalvoja Ahtis ir, pasiruošęs ploti, apsižvalgo.

– Esu ir anksčiau vaidinusi orgazmą, bet šįkart buvo pirmas kartas, kai vaidinau, kad jo nepatyriau!