Skrydis virš gegutės lizdo

2012 metais Jungtinėse Valstijose buvo išleistas jubiliejinis, penkiasdešimtasis, romano leidimas. Nuo pat pasirodymo kūrinys buvo verčiamas į kitas kalbas, pagal jį statomi spektakliai, o režisieriui Milošui Formanui sukūrus to paties pavadinimo filmą, romanas įgijo ir pasaulinę šlovę.

Kenas Kizis į JAV ir pasaulio literatūros istoriją pateko kaip vieno romano autorius, tačiau rašytojo ir jo knygos likimas neeilinis.

1960-aisiais K. Kiziui dvidešimt penkeri. Jis tampa savanoriu klinikoje, kurioje vykdomi vyriausybės finansuojami psichotropinių preparatų tyrimai. Vėliau įsidarbina naktiniu sargu psichiatrijos skyriuje. Pats pradeda eksperimentuoti su haliucinogenais. Visa ši patirtis jį esmingai paveikia. Ima formuotis „Skrydžio virš gegutės lizdo" apmatai.

Kai knyga išleidžiama, ji tampa vos ne šventu tekstu maištaujančiam jaunimui. Aplink rašytojo namą susiburia bendraminčių komuna. Jie nusiperka seną mokyklinį autobusą, išdažo ryškiomis spalvomis, prigrūda garso aparatūros ir, pasivadinę „Linksmaisiais išdaigininkais" („Merry Pranksters"), išsiruošia kelionėn per Ameriką. Keliauja rengdami improvizuotus pasirodymus, filmuodami savo nuotykius, demonstruodami etinių dogmų, susijusių su neigiamu požiūriu į narkotinę ekstazę, nepripažinimą. Netrukus laikraščiai ima rašyti apie „keturratę misiją prieš tėvų tikėjimą, konstitucines normas ir amerikietišką gyvenimo būdą apskritai".

Po šio audringo laikotarpio, penkių mėnesių pataisos darbų už marihuanos laikymą, K. Kizis prabyla apie kitą, benarkotinę pasaulio ir savęs pažinimo pakopą. „Vaikščiodami pro tas pačias duris mes niekur nenueisime," – ima tvirtinti jis.

Su šeima jis persikelia į tėvo fermą ir ten ramiai gyvena. Parašo dar keletą romanų, bet šie jau nesusilaukia tokio didelio pasisekimo. K. Kizis mirė 2001-aisiais, tačiau iki šiol daug kas jį laiko svarbia Amerikos kontrkultūros figūra, netgi kontrkultūros tėvu, vienu psichodelinio judėjimo guru.