Moiros

Tai knyga apie meilę, svajones ir prisiminimų jėgą, apie gyvenimo džiaugsmą ir mirtį; tai knyga apie knygų rašymą; tai taip pat žaidimas su skaitytoju, šiek tiek klastingas, nes sklandžiai dėstomo pasakojimo suviliotas skaitytojas, priblokštas netikėto veiksmo posūkio, staiga nepasitikėdamas trina akis ir gali pasijausti šiek tiek apgautas, nes realus pasaulis, kuriuo jis patikėjo, staiga pasirodė esąs tai, kas yra iš tikrųjų: literatūrinė fikcija. Autorius kuria pasaulį ir staiga jį sugriauna. Tatai brutalus gestas, bet puiki stilistinė priemonė, suteikianti prozai naują matmenį.

Moiros, kaip ir dera deivėms, nepalengvina uždavinio tam, kas nori išnarplioti jų sujauktus likimus. Atsiverdamos klausytojams kartu juos ir klaidina. Jos kuria savo istorijas, o gal ir pačios yra išgalvotos? Bet kuri iš jų yra išgalvota, kuri – tikra? Kas iš tikrųjų yra visų trijų pasakojimų autorius: Lachesės klausytojas, Klotės klientas, o gal dienoraštį rašanti Atropė?

„Moiros“ – tai postmodernistinis kūrinys, kuriame susijungia tarsi nematomas kultūrinis, mitologinis klodas ir trys originalios spalvingos meilės istorijos, pavadintos graikų likimo deivių vardais. Galbūt šis romanas tik rašytojo žaidimas literatūrinėmis konvencijomis, o gal ir feministinė knyga – visų moteriškumo pasireiškimų apologija.

Marekas Sobolis (Marek Soból, 1968 m.) – šiuolaikinis lenkų rašytojas, infomatikas, gyvenantis Krokuvoje. Romanas „Moiros“ yra jo debiutas, sulaukęs didelio skaitytojų susidomėjimo ir palankaus kritikų įvertinimo. Šis romanas buvo išrinktas atstovauti Lenkijos radijui konkurse Prix Europa 2006.

Trumpa ištrauka:

ATROPĖ
Birželio 4 diena

Automobilis stovėjo apačioje, prikrautas mano daiktų, pasirengęs pervažiuoti tas kelias gatves, o aš vaikštinėjau po ištuštėjusį butą, paskui atsisėdau ant grindų, vidury kambario, toje vietoje, iš kur matyti abu kambariai ir virtuvė, prisidegiau cigaretę ir atsisveikinau su tuo mūsų lizdeliu, vėl tuščiu, išvalytu, visiškai tokiu kaip tada, pirmą dieną, kai įsikėliau dar nežinodama, kiek laimės manęs čia laukia.
Toks nenuspėjamas yra gyvenimas: niekada nežinome, ką atneš kita diena. Kai mums jau atrodo, kad numatėme visas galimybes, kad žinome, ko turime bijoti ir dėl ko melstis, staiga likimas iškrečia pokštą. Visa, kas buvo nekintama ir tikra, staiga pasirodo besą iliuzija, o tai, kas žadino mūsų baimę, staiga tampa likimo dovana. Bijodami aklo likimo užsidarome, neiškišame nosies iš savo butų, savo miestelių, savo kiautų, bėgame nuo jausmų. Permainų į blogą baimė yra tokia stingdanti, kad nedrįstame nė žingsnio žengti į gerą.
<...>
Gera čia buvo gyventi. Paprastas butas, šiek tiek rakandų, o visi sakė, kad jis toks gražus. Dabar tai jau vien mūras. Kažkas kitas čia įsikels ir visa pasikeis. Kas jis bus?
Seni namai stūkso čia ir tylomis žiūri, kaip pinasi žmonių likimai. Niekas nesužinos, kokias paslaptis jie saugo. Gal už poros gatvių nuo čia kas nors suras už krosnies įmūrytas dėžutėje nuo kavos šimtą auksinių monetų, geresniems laikams ar juodai valandai paslėptą lobį, bet visi tikrieji kasdienybės lobiai liks neatskleisti. Niekas niekada neras mūsų istorijos, neištrauks jos iš surūdijusios dėžutės visų tų nuostabių akimirkų, kruopščiai suvyniotų į popieriaus lakštelius, neišdėlios jų ant stalo ir nesižavės jomis, nepaslėps jų paskui rūpestingai stalčiuje, kad kartkartėmis grįžtų prie jų, džiaugtųsi tuo, kad turi lobį. Tos sienos niekam nieko nepapasakos. Vieną dieną jos sugrius, išgriautos senatvės ar karo, o kada nors čia gal vėl išaugs medžiai arba amžinoji žolė, kas žino. Ko čia verksi? Kad mano ir tavo likimas staiga išsipynė lyg kasa? Ko? Viskas praeina. Jau baigiasi mūsų akimirka. Nieko nebeliks, išskyrus akmenis. Sumals mūsų kaulus lyg girnos.
<...>


Rugpjūčio 25 diena


<...>
Po tų emocijų, kalbų, įspūdžių sliūkinau lėtai, koja už kojos, su gėlėmis vienoje rankoje, tinkleliais antroje ir raugintu agurku dantyse. Spoksojau į pasaulį ir žmones aplinkui laiminga, kad vėl matau tiek daug spalvų, kad vėl pradedu šypsotis, ir staiga išvydau sceną iš kažkokio pamišusio filmo, tokią tragišką, kad bemaž juokingą. Pamačiau priešpriešiais ateinantį Seną Grifą – jis ėjo ir balta lazdele bilsčiojo šaligatvio kraštą, o priešais save stūmė vežimėlį su kažkuo, su moterimi, kurios kūnas susuktas į košmarišką mazgą, veidas sustingęs, negyvas, rankos liesos lyg pagaliukai, atremti ant specialių atramų. Ëjo lėtai, tyrinėdamas kiekvieną akmenį, kiekvieną stulpelį, kaip kažkoks juodas sapnas, atkuriamas sulėtintu tempu. Ëjo lėtai, be skubos, apdairiai, lyg ledinę sieną įveikiantys alpinistai...
Taigi jis yra aklas...
Kas ta moteris?
Mane užliejo karštis, praradau žadą pritrenkta to vaizdo ir ėjau lėtai priešpriešiais, o pasaulis lėkė savo keliu, į nieką nekreipdamas dėmesio. Žmonės bėgo į aikštę ir iš aikštės, pro šalį važiavo automobiliai, rėkavo kažkokie vaikai. Niekas nieko nematė, nors visi žiūrėjo ir net atsigręždavo, bet negalvojo apie tai, tik kraipė galvas ir ėjo toliau. Kai prasilenkinėjau su vežimėliu, pažvelgiau tai moteriai į akis ir visa manyje subyrėjo, visa per akimirką suskaudo. Tose akyse buvo vandenynas, tryško šaltiniai, giedojo paukščiai, ten buvo gyvybė.
Įsivaizdavau kasdienį vargą to žmogaus, vargą nesibaigiančioje tamsoje, visus tuos darbus, kuriuos taip gerai pažinojau, nes juos ne sykį atlikau ligoninėje, varginančią, kasdienę priežiūrą tos moters, kurioje dar buvo tiek gyvybės, bet nebeliko nė krislo savarankiškumo. Stovėjau ten, ant kampo, ir žvelgiau į juos, nueinančius į gatvės gilumą, ir, prisiekiu Tau, mačiau, kaip jiems įkandin sekė šviesa.
Esama gyvenime tokių akimirkų, kai patiriame Dievo buvimą, kai atrodo, kad visa įsibėgėjusi visata staiga sustojo ir susidėstė į gražiausią savo istorijos figūrą, kai turime pojūtį, kad tik mums ir tik šią akimirką leista tai regėti. Būtent taip tada jaučiausi. Ëjau toliau, namo, ir man atrodė, kad mano jutimai paaštrėjo, lyg kas būtų visa pagarsinęs ir paryškinęs, girdėjau pro mane einančios merginos plaukų šnarėjimą, vaiko verksmą kažkur aukštai, bute ketvirtame, gal penktame aukšte, mačiau žolėje šmirinėjančius vabalus, girdėjau savo kraujo ošimą. Visa aplink mane virpėjo ir pulsavo, staiga panorau paliesti kiekvieną daiktą, pauostyti žolę, pajusti asfalto faktūrą. Nusiaviau sandalus ir ėjau lėtai šiurkščia gatve ir karštais nuo saulės tramvajų bėgiais, paskui palei šaligatvį, kur visada dulkės ir smėlis, ir maži akmenėliai, visa tai badė mano pėdas, net negalėjau iškęsti ir perėjau ant vejos, ir pėdinau jo pakraščiu, nepaisydama visų žolėje esančių šiukšlių, nuograužų, nuorūkų, šunų išmatų, šlamančių popierėlių. Jaučiausi taip, lyg visa būčiau vienas nervas, kiekvienas mano pėdų gabalėlis troško naujų prisilietimų ir pojūčių. Turėjau atsistoti ant kiekvieno daikto, kurį mačiau priešais save, ant seno plastikinio maišelio, ant purvo paplotėlio prie šaligatvio, ant suglamžyto cigarečių pakelio, buvau visiškai pakvaišusi, jei ten būtų gulėjęs išdvėsęs katinas ar stiklo šukė, ir tai būčiau užmynusi. Pagaliau atėjau prie Vyslos, nubėgau žemyn laipteliais, numečiau tinklelius ir atsisėdau ant žolės. Žiūrinėjau savo pėdas, jos buvo murzinos, išteptos, ištiesiau kojas ir atstačiau saulei veidą. Staiga pasijutau baisiai išalkusi, išėmiau duonos, laužiau ją gabalėliais ir krimtau dešros. Kažkoks geras žmogus, nors keistai į mane žiūrėjo, padėjo atkimšti alų. Tai buvo gal geriausi pusryčiai, kuriuos esu valgiusi per savo gyvenimą, niekada niekas man nebuvo taip skanu. Paskui užmigau ant tos žolės prie Vyslos, neilgam; visas tas gyvybiškumas, staiga iš manęs ištryškęs, dabar kažkur išsisklaidė, tapau mieguista ir sunki.
Nubudusi pamačiau, kad nėra sandalų, nežinau, ar juos pamečiau kažkur pakeliui, ar juos iš manęs pavogė – jei taip, tai turėjo būti skurdžius, nes jie buvo jau seni ir sudėvėti – tegu jam tarnauja šiek tiek laiko.
Norom nenorom turėjau grįžti namo basa. Labai daug netenkame kasdien dėl to, kad vaikštome apsiavę, mūsų pasaulio pojūtis dėl to yra ydingas, nepilnas. Tai yra taip, lyg visą gyvenimą mūvėtume pirštinaites, niekada nejustume turėklų šaltumo, drėgnų arba sausų delnų, kuriuos spaudžiame sveikindamiesi, smulkių rugpjūčio agurkų gumbelių ir dygliukų, minkomos pyragams tešlos lipnumo...
Dabar sėdžiu ir rašau šiuos žodžius Tau. Orkaitėje įgyvendinama mano rytmetinė svajonė apie kepsnį, priešais matau Seną Grifą. Jis nejudėdamas žiūri į mano langą, bet dabar jau žinau, kad jis tiesiog atsuka į saulę veidą nežinodamas, kad kažkada išdrįsau atsistoti nuoga per keliolika metrų nuo jo, įsitikinusi, kad jis žiūri į mane. Dabar vaidmenys susikeitė, tai aš esu slapta stebėtoja, saugi ir godi jo paslapčių. Jis manęs nemato, bet aš matau jo niūrų, pailgą veidą su didele nosimi juodame lango stačiakampio fone, už kurio jis slepia savo kasdienybės paslaptis.

<...>
Spalio 19 diena



Mirtis man nekelia siaubo. Ji yra tokia neišvengiama, kad nėra prasmės jos bijoti, viena, kas belieka, tai pasirengti jai, gerai gyventi ir laukti, kol ateis ir nupūs mane kaip Pavliką ką tik suartame lauke arba taip, kaip mano senelį. Ją nesunku akceptuoti, kai ateina gyvenimo saulėlydyje, pasigrobia, sunaikina raukšlėtus veidus ir skausmo kupinus kūnus. Tuomet baisesnė yra senatvė, ypač toji liūdna. Tai bausmė už skurdaus gyvenimo nuodėmę, už ieškojimų stygių, tai metai mirties celėje, kai galima žiūrėti tik į priekį, galima galvoti tiktai apie egzekuciją. Tie, kurie gyveno gerai, gali senatvėje žvelgti į praeitį, patiria susitaikymo ir pasaulio darnos su jo ciklais malonę. Tokią senatvę reikia nusipelnyti.
Mirtis kelia siaubą, kai ji ateina per anksti, kai atima gyvenimą dar nespėjus juo pasinaudoti, dar nepajutus jo skonio, arba kaip tik tada, kai pradėjome juo gardžiuotis, įsitikinę, kad dar turime daug laiko. Kelia siaubą neteisinga mirtis, žirklės, kurios nukerpa neperspėjusios, kuri neleidžia tikėti Dievu, jokia viso to gilesne prasme. Tai yra bausmė be kaltės, barbaro kardas. Vaikus mano ligoninėje žudo Dievas bestija, Dievas be gailesčio, budelis iš pašaukimo. Tave pasiėmė psichopatinis Dievas žudikas, dekoruojantis savo koplyčias sudraskytų kūnų gabalais...
Galiu sutramdyti savo egoistinį skausmą, pretenzijas gyvenimui, kad jis atėmė Tave. Niekas man nepriklauso, dėl visko turiu grumtis, o kiekviena netektis skatina tęsti pastangas. Juk vis tebeturiu gyvenimą, vis tebegaliu eiti pirmyn, dar visko gali atsitikti, bet Tu jau nebeturi nieko, negali nieko siekti. Visas Tavo grožis yra vien pūvanti mėsa, Tavo kūnas maitina šaknis, o po Tavo gražios sielos jau beliko vien menki pėdsakai žmonių atmintyje, kuriuos laikas trina lėtai ir kantriai. Samaelis nuvalo apnuodytą kardą – bemaž jaučiu jo džiaugsmą po to laimėjimo – džiaugsmą medžiotojo, nušovusio elnią su auksine parage. Kartais ketinu iš jo pasišaipyti, išeiti kur nors aukštai ir išskleidusi rankas nusklesti tamsos pasitikti, atimti tai iš jo...


<...>

L a c h e s ė




Mano kavinė, tiesą sakant, niekuo neišsiskiria iš kitų Paryžiaus kavinių. Čia galima išgerti geros kavos, labai geros, kaip sako kai kas, galima suvalgyti obuolių pyrago, o jei kam nors, kaip antai Erikui, nepatinka suminkštėję obuoliai, gali užsisakyti didelį šokoladinio sviestainio sausainio gabalą. Kasdien pastatau ant baro padėklą šviežių croissantų, vieną padėklą, niekada nei daugiau, nei mažiau. Nuolatiniai klientai, kaip antai garbusis Chaimas ar jaunasis Buvjė, skuba čia suvalgyti savo mėgstamą raguolį, o aš nuo pat ryto turių mielų pašnekovų. Tuos croissantus man kepa Teresė, tokia maža, žila senutė iš 47 namo, visada sėdinti prie staliuko šalia veidrodžio. Ji dar niekada nepaėmė nė santimo už raguolius, bet dėl to nėra ko stebėtis, juk per dieną ji išgeria tiek kiro (aromatingo kokteilio – vert.), kad iš tiesų sunku suprasti, kokiais stebuklais ji savo jėgomis grįžta namo.
Bet ką aš čia norėjau papasakoti?...
Taigi mano kavinė skiriasi nuo kitų Paryžiuje nebent tuo, kad viskas čia pasenę ir aptriušę. Man nuolat stinga pinigų, be to jau ir pati esu sena ir man tiesiog dera būti prie tų senienų. Jauni to nesupranta, jiems patinka, kai viskas tviska, jie nori naujų ir švarių daiktų. O man įdomesni menantys kitus laikus, kai žmonės buvo kitaip apsirengę ir klausėsi traškančių plokštelių muzikos. Manau pati sau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra momentas, kai pradedamos mėgti senienos.
Pirmiausia, kol esame jauni, mėgstame viską, kas šiuolaikiška, ir kiekvienas toks daiktas atrodo tobulesnis už ankstesnįjį. Nauja muzika yra geresnė nei sena, nauji automobiliai yra gražesni už senesnius, o nauji kavos automatai atrodo esą geresni ir tobulesni nei tie, nuo kurių trupa emalė. Bet net ir Erikas, nors jam tik aštuoniolika, sako, kad senas kavos automatas plikė skanesnę kavą, bet ką darysi, turėjau įsitaisyti naują, nes anas sugedo ir buvo jau nepataisomas. Tas naujasis automatas puikuojasi keturkampiais mygtukais su angliškais užrašais, už jį sumokėjau krūvą pinigų, o dar nenorėjo man duoti išsimokėtinai, tai tikras skandalas, nes juk niekada nesu pavėlavusi apmokėti jokios sąskaitos, nors ne visada man sekėsi taip, kaip dabar, nors ir dabar man sekasi ne geriausiai. Bet tai jau sakiau. Šiaip ar taip, nedavė man išsimokėtinai, o tai tikras skandalas. Tikriausiai todėl, kad jau esu tokia sena...
Paskui staiga kažkas pasikeičia ir žmogus ima nebesuprasti jaunų. Jų muzika atrodo esanti vien triukšmas, nauji automobiliai šlykštūs, juose viskas padaryta iš plastiko, viskas šviečia, mirksi, ir apskritai nemokėčiau vairuoti tokios mašinos. Kitados su Henriku turėjome gražų automobilį, amerikonišką, bet tai buvo seniai, kai Henrikas dar buvo gyvas. Jau bus daugiau kaip penkiolika metų, kai jo nebėra tarp gyvųjų, o mūsų mašina tiek pat metų nevažinėjo, nors ir toliau ji stovi garaže, vieniša ir apdulkėjusi. Nežinau, kam vis dar moku už tą garažą, nes tai ne šiaip sau pinigai, o juk sekasi man ne geriausiai...
Manau, kad mėgstame tai, ką pamėgome jaunystėje, dabar tie daiktai kartu su mumis yra pasenę. Senų baldų politūra jau išblukusi, ant jų briaunų šviečia plikas medis, bet mes švelniai juos lytime mėgaudamiesi šiluma, kurią į juos įrašė laikas. Seni automobiliai vis dažniau genda, bet nepaliauja žavėti jų formos, jų ūžesys, didelės patogios sėdynės ir gražios, nors visiškai netinkamos dalys. Seni įrenginiai tokie negrabūs, bet mes branginame pastangas, kurių reikėjo norint jais naudotis. Turiu seną dulkių siurblį, kurį Henrikas nupirko tuojau po vestuvių. Tai neįtikėtina, bet jis vis dar truputį veikia. Žinau, kad nauji siurbliai gerai traukia ir jais dirbti kur kas lengviau, o aš jau esu sena ir kartais vienu užsimojimu negaliu išsiurbliuoti abiejų kambarių. Kai prasideda lietingos dienos, prisimenu visus smūgius, iškentėtus lageryje, kiekvieną jaučiu savo senais kaulais, jie įsismelkė į juos ir dabar grįžta su kiekviena dargana lyg blogi prisiminimai.
Bet ne tai norėjau papasakoti...
Tas dulkių siurblys toks dailus, apvalainas, su užrašu, įspaustu bakelito rankenoje. Didžiuojuos juo. Kai tempiu jį už žarnos per kilimą, jaučiuosi kaip tada, kai važiavome savo automobiliu saulėtą dieną Sen Žermeno bulvaru. Automobilio stogas buvo atlenktas, aš paleidau savo ilgus juodus plaukus. Kai taip važiavome, visi vyrai prie kavinių staliukų pamiršo savo merginas, sėdinčias šalia jų ir geriančias kavą, ir žiūrėjo į mus. Pavydėjo Henrikui tokio gražaus automobilio ir tokios merginos. Tada apkabinau jį ir priglaudžiau galvą jam prie peties, o jis važiavo toks išdidus, sėdėjo tiesiai ir šypsojosi.
Jaunystė praeina, o mes vis mėgstame tuos pačius daiktus ir net tuos pačius žmones, nors ne visada, bet kartais tikrai taip būna. Aš ir šiandien myliu Henriką, nors jo nebėra jau daugiau kaip penkiolika metų.
<...>

Aš čia visai neprekiauju kava. Iš teisybės perku ir parduodu pasakojimus. Vieni mėgsta kalbėti, kiti mėgsta klausytis, o aš visada esu tarp jų. Jų istorijos, ištirpintos vyne, yra tokios minkštos ir jas taip lengva formuoti, lyg tešlą pyragaičiams, o paskui, kai jos pasakojamos, atrodo purios ir traškios. Kartais pasitaiko tokių, kurios nėra nei įdomios, nei pamokančios, kai jas pasakoji atskirai, bet sujungtos jos pasidaro gražios ir išmintingos, ir visi, kurie jų klausosi, tyli susimąstę kaip jūs, pone, šiandien. Nė žodžio nepasakėte, tik aš vis pasakoju, sėdime čia nuo pietų, dabar jau sutemo, o jūs tik klausotės ir klausotės.
Kaip jūs, pone, manote, kiek iš tų istorijų, kurias šiandien išgirdote, yra tikrų, tikrai įvykusių, o kiek čia atnešė įvairūs žmonės ir pardavė man prie kavos puodelio ar butelio vyno?
Kodėl, pone, taip keistai į mane žiūrite?
Gyvenimas yra visas suklijuotas iš pasakojimų. Kai jų klausomės, atrodo baisūs arba gražūs, širdyje pavydime arba džiaugiames, kad mums taip neatsitiko. Bet ar tai svarbu, kas visa tai išgyveno, ar tai svarbu, kas yra tiesa, o kas išgalvota? Tarp kita ko, aš kartais ir pati nežinau. Visą gyvenimą renku tas istorijas ir užrašinėju ant lapelių, ir dėlioju kartu su savomis, o dabar man atrodo, kad visos jos susimaišė ir galop nė nežinau, kuri kam priklauso ir kuri yra tikra, o kuri sugalvota, esu jau tokia sena ir vis mažiau prisimenu. Kai kurias pamečiau, kai kurias teko užrašyti iš naujo, bet vis dar moku jas gražiai pasakoti ir jaunasis Michelis gali sėdėti čia ir klausytis manęs kartais ištisą vakarą. Aš jums, pone, nepasakysiu, net jei ir labai prašytumėte, kas yra teisybė, o kas ne, ką susapnavau, ką išgirdau, o ką iš tikro išgyvenau. Ir taip atskleidžiau jums, pone, paslaptį, apie kurią niekas nežino, neturiu supratimo kodėl, gal todėl, kad jūsų, pone, tokios geros akys. Mano irgi geros akys, tad manim visi tiki ir visada ateina čia tęsinio, o jūs, pone, vis vien rytoj arba po savaitės išvažiuosite į Lenkiją, na, tai kodėl turėčiau jums neprisipažinti.